Laukių ąžuolo legenda
Seniai seniai, kai pasaulis dar kvepėjo pirmuoju lietumi, o vėjai kalbėjo medžių kalba, Rukuose gyveno Pranciškus ir Barbora Laukiai. Jie neturėjo rūmų, neturėjo turtų – tik savo rankas, kurios mylėjo žemę. Vieną rytą jie pasodino ąžuolą – nepaprastą medį, kuris turėjo augti stiprus, tvirtas ir saugoti šią žemę. Iš mažos sėklos, pasodintos giliai į žemę, ąžuolas pamažu pradėjo kilti į dangų. Žmonės žinojo: šis medis kalbės už juos net tada, kai jų jau nebebus. Taip ir augo šis ąžuolas kartu su jų penkiais sūnumis: Benediktu, Juozapu, Kazimieru, Mykolu ir Steponu.
Pastarasis sūnus, Steponas Laukys, 1896 m. vedė Moniką Mosteikaitę ir pradėjo statytis namą ant tėvų žemės – šalia ąžuolo. Metai bėgo, o ąžuolas tvirtai įsirėmė šaknimis į žemę, jo šakos išsitiesė į dangų tarsi žmogaus iškeltos rankos maldai. Laukiams gimė keturi vaikai: Justė, Agnieška, Steponas ir Jonas. Visi jie, dar būdami maži, eidavo prie ąžuolo ne šiaip sau – o pasikalbėti be žodžių. Atsisėsdavo, atsiremdavo, patylėdavo. Ir kaip sakydavo senoliai: „Kai širdis ilgesį neša, tik medis jį supranta.“
Kai Stepono sūnus Jonas 1930 m. vedė Julijoną Kubiliūtę, ąžuolas jau metė didelį šešėlį. Julijona gyveno ilgai – daugiau nei šimtą metų. Dar vaikystėje sakydavo: „Šis ąžuolas – šimtametis senolis, traukiantis žmones tarsi šviesa traukia drugelius“. Po mišių žmonės rinkdavosi jo paunksmėje – šokti, dainuoti, tartis, švęsti ir mylėti. Jonas ir Julijona susilaukė vienintelės dukros Joanos. Ji visą gyvenimą gyveno po ąžuolo ramybe, girdėdama jo lapų šnarėjimą – tarsi protėvių šnabždesius.
Joana ištekėjo už Algirdo Kalendros ir susilaukė keturių vaikų: Algirdo, Vytauto, Birutės ir Rasos. Ir štai – Rasa, lyg paskutinė medžio šaka, liko gyventi Laukių gimtinėje. Ji mylėjo šią vietą – kur medžio šaknys siekia giliai, o šakos remiasi į dangų. Tarsi širdis ieškotų šaknų, tarsi dvasia ilgėtųsi lėtesnio laiko, tarsi gilumoje žinotų: čia tikra, čia namai. Galėjusi gyventi ilgiau, Rasa – tarsi lengvas drugelis – iškeliavo amžinybėn, palikdama savo vyrą Joną Buivydą ir du jos sūnus: Mantą ir Dainių.
Su pagarba, su širdimi, su meile šiandiena Rukuose jau auga šeštoji Laukių karta, dėkojanti ąžuolui už pavėsį, už tylą, už buvimą kartu. Ir mūsų visų pažadas: mylėti tai, kas lėta, saugoti tai, kas gyva, išgirsti tai, kas nekalba, bet visada šalia –kaip medis, kaip žemė, kaip žmogaus širdis- tegyvuoja dar ilgai ilgai.
Bendruomenės iniciatyvos
Rukuose nuo seno ąžuolo gatvėje augo galiūnas ąžuolas. Jis buvo tarsi visų pamirštas, apleistas ir žinomas tik kaimo žmonėms. Prasidėjus 2025 metams, aktyvus Rukų bendruomenės narys Aleksandras Metrikis, pradėjo kelti idėją, kad būtina sutvarkyti to ąžuolo aplinką. Nuo ankstyvo pavasario prasidėjo aplinkos tvarkymo darbai. Aleksandro Metrikio paraginti ir įkvėpti žmonės rinkosi tvarkyti ąžuolo aplinką: vežė akmenis, darė gražų taką link ąžuolo, sėjo žolę, ąžuolą apsiautė gražia akmenine tvorele. Sodybos šeimininkas Jonas Buivydas, atvėręs ąžuolo erdvę visam kaimui, iškėlė mintį, kad būtina ąžuolui pelnytai suteikti Laukių ąžuolo vardą, kuris senais laikais taip ir būdavo vadinamas, nes nuo seno čia gyveno Laukių giminės kartos. Pamažu prie ąžuolo atsirado ir Laukių ąžuolo lenta, aplinką papuošė ir didingi akmenys bei Gintauto Petrausko pagamintas ąžuolinis suolas. Ąžuolas buvo išmatuotas: apimtis-5,10 m., lajos plotis- 28,35 m. aukštis- 27 m.
Rukų kaimo bendruomenė narė Egida Skurdauskienė ėmėsi organizuoti Ąžuolo pagerbimo šventę. Ir šių metų rugpjūčio 10 d. šalia ąžuolo įvyko labai graži ir jauki šventė, subūrusi Rukų kaimo bendruomenės žmones, bendraminčius ir didžiulį būrį svečių. Šventės metu buvo pagerbtas ne tik ąžuolas, kuris šiais metais dalyvauja konkurse ,,Lietuvos medis Europai“ ir patekęs tarp 23-iejų įspūdingiausių Lietuvos medžių, bet ir žmones, kurie nuo pat ankstyvo pavasario rūpinosi, gražino ir puoselėjo aplinką aplink mūsų didįjį ąžuolą Rukuose Tai nebuvo vienkartinis darbas- tai graži, kantrybės ir bendrystės kupina iniciatyva, kuri sujungė daugybę gerų žmonių. Diena po dienos, žingsnis po žingsnio, visų žmonių dėka ši vieta tapo jaukia, švaria ir kviečiančia- tikra bendruomenės širdimi.
Atsiliepimai