Tarp Luobos ir Brukio santakos, kur šimtmečius šnabžda vėjas, o ąžuolai linguoja lyg sargybiniai, stūkso Apuolės piliakalnis – pirmoji Lietuvos vietovė, paminėta rašytiniuose šaltiniuose. Jo vardas įrašytas į istoriją dar IX amžiuje, kai vikingų laivai, pilni plėšikų ir karo dūmų, atplaukė į šiuos kraštus.
853 metais Apuolę puolė švedų karalius Olafas ir jo kariauna. Apie šį įvykį pasakoja Hamburgo–Bremeno arkivyskupas Rimbertas savo veikale „Šv. Anscharijaus gyvenimas“. Iš jo žinome, kad vikingai pirmiausia sudegino Gruobinės pilį, o paskui patraukė prie Apuolės – stipriausios kuršių tvirtovės. „O toje pilyje buvo penkiolika tūkstančių karių... Aštuonias dienas jie gynėsi, daugelis krito, bet nei vieni, nei kiti pergalės nepasiekė,“ – rašė metraštininkas. Tik devintąją dieną, išsekę, kuršiai sutiko taiką: pažadėjo duoklę, įkaitus ir pusę svaro sidabro už kiekvieną žmogų. Tačiau pilis liko neužimta – ji išliko kaip pasididžiavimo ir ištvermės simbolis.
Po šiuo piliakalniu slypi ne tik legendos, bet ir tūkstantmečio istorijos sluoksniai. Archeologai, vadovaujami Eduardo Volterio, Birgerio Nermano ir Vlado Nagevičiaus, 1928–1932 metais čia atvėrė net 1561 kvadratinį metrą žemės. Jie aptiko, kad pylimas buvo supiltas net keturis kartus – nuo pirmųjų amžių po Kristaus iki XIII amžiaus. Kiekvienas sluoksnis byloja apie naują gyvenimo, kovos ir atstatymo etapą. Seniausias pylimas buvo vos pusantro metro aukščio, o vėlesnis – įspūdingas, aštuonių metrų aukščio, tvirtintas ąžuolinėmis vinimis ir rąstų sienomis. Jo beveik vertikalus šlaitas, žvelgiant iš griovio pusės, siekė dešimties metrų aukštį – tai buvo tikra medinė tvirtovė.
Čia, ant šio kyšulio, pailgoje aikštelėje, kadaise stovėjo gynybiniai statiniai, o aplink šurmuliavo gyvenvietė – papėdėje rasta molio tinko, keramikos, šlako. Iš žemės atkasti geležiniai ietigaliai, žalvariniai smeigtukai, gintariniai verpstukai, akmeniniai galąstuvai ir suanglėję grūdai – tylūs liudininkai tų laikų, kai ugnis ir kalavijas buvo kasdienybės dalis.
Apuolės piliakalnis patyrė ir taikesnius laikus. XVII amžiuje čia buvo įrengtos kapinaitės, o vėliau piliakalnį apaugino ąžuolai ir uosiai. Bet net ir dabar, stovint ant jo viršaus, gali pajusti, kaip senųjų kuršių dvasia vis dar alsuoja šiuo kraštu. Atrodo, kad jei užmerksi akis, išgirsi metalo žvangesį, karių šūksnius ir moterų raudas – visą tą praeitį, kuri nepasiduoda užmarščiai.
Šiandien Apuolė – ne tik archeologinis paminklas, bet ir pasididžiavimo vieta visai Lietuvai. Čia gyva pirmoji mūsų istorijos eilutė, įrašyta ne plunksna, o kalaviju ir krauju. Ir kol Luobos vanduo teka, kol vėjas šlama piliakalnio ąžuoluose, tol gyva bus ir Apuolės legenda – pasakojimas apie drąsą, vienybę ir tautos pradžią.
Atsiliepimai