Šilalės kūlis

Šilalės kūlis, vietos gyventojų nuo seno dėl savo įspūdingo dydžio vadintas Didžiuoju kūliu (žemaitiškai kūlis – akmuo), yra penktas pagal dydį riedulys Lietuvoje. Jis stūkso ant kalvelės, kurią seniau iš visų pusių supo pelkės. Pasak padavimų, po šiuo akmeniu miega vėjo sūnus.

Šis riedulys pasižymi įspūdingais matmenimis: jo ilgis siekia 7,48 m, plotis – 5,48 m, aukštis – 3,66 m, o apimtis – 18,33 m. Akmens paviršius yra gruoblėtas ir nelygus, tarytum byrantis dideliais gabalais, kadangi tai ypatingas „rapakivi“ granitas. Šis pavadinimas kilęs iš suomių kalbos, kur „rapa“ reiškia „supuvęs, sutrešęs“, o „kivi“ – „akmuo“. Granitą sudaro labai dideli (iki 5–8 cm), vietomis neįprastai suapvalinti įvairiasluoksniai kristalai, kuriuos supa smulkesnė pagrindinė masė. Veikiant vėjui, lietui ir temperatūros pokyčiams, smulkesnė medžiaga dūla ir išbyra, tačiau kieti, „kiaušinio“ formos grūdai, sudaryti iš rausvo ar raudono ortoklazo, apsupto plonesniu balto ar pilko plagioklazo apvadėliu, išlieka. Būtent tokia „rapakivi“ struktūra ir specifiniai cheminiai elementai liudija apie ypatingas šių granitų susidarymo sąlygas.

Šalia Šilalės kūlio nuo XVI–XVII a. veikė pagoniška šventykla, kurioje ugnis buvo kūrenama iki XVIII a., o galbūt net iki XIX amžiaus. Į šią vietovę vakarų pusėje vedė akmeninis takas – kūlgrinda. Šventvietės palikimą sudaro dubenėtasis akmuo ir aukuro akmuo. Aukuro akmuo – tai respublikinės reikšmės archeologijos paminklas, 1959 m. atrastas iš balų iškilusioje salelėje. Jis 1,1 m skersmens ir 80 cm aukščio. Viršuje – 33 cm skersmens ir 10 cm gylio įdubimas – duobutė. Viršutinė 40 cm aukščio akmens dalis aptašyta. Akmuo apskritas, primena didelių girnų akmenį. Senovėje aplink šią vietą augo šventoji giraitė.

1970 m., vykdant melioracijos darbus, buvo atlikti archeologiniai tyrinėjimai, kurių metu šalia dubenėtojo akmens rastas židinys – 1,5 m skersmens ir 0,5 m gylio duobė, kurios dugno pakraštys buvo apjuostas 10–15 cm akmenų vainiku. Nustatyta, kad šiauriniame židinio krašte, ant akmenų postamento, stovėjo pats aukuras (akmuo su dubeniu). Šiuo metu jis atstatytas į savo senąją vietą, taip atkuriant visą pagonybės laikų šventvietės vaizdą. Duobėje-židinyje aptikta degėsių, sakų ir su pelenais susilydžiusio gintaro liekanų. Pagal jas nustatyta, kad židinys buvo kūrenamas nuolatos. Vėliau, kurį laiką jo nenaudojant, židinys apaugo, o vėliau ugnis jame vėl buvo uždegama, tačiau nebe nuolatos. Šis akmuo laikomas vienu iš vėliausiai įrengtų senosios lietuvių tikybos aukurų. Šiandien Šilalės kūlis, aukuro akmuo ir akmuo su dubeniu yra saugomi kaip gamtos bei archeologijos paminklai.