Kapinynai

Kulų kapinynas.

Kapinynas (valstybės saugoma kultūros vertybė: unikalus kodas – 3253; senas registro kodas – A1874, senas kultūros paminklų sąrašo Nr. AR973) - patvenktos Bartuvos kairiojo kranto pakilumos R kraštas, nuolaidėjantis į P, PV.

Kapinyno paviršius seniau buvęs ariamas, apardytas žvyrduobių, dabar kapinyno teritorijoje įrengtos kapinės, jos teritorijos P ir V kraštus riboja iš akmenų mūryta kapinių tvora, o R kraštą ir P dalies Š kraštą - senosios kapinių dalies iš akmenų krauta tvora.

Sudegintų ir nedegintų mirusiųjų kapai su IX-XIII a. būdingomis įkapėmis. Daug kapų suardyta ir sunaikinta seniau ariant, kasant čia žvyrą, dalis - kapinėse laidojant mirusiuosius.

Kulų kapinynas II.

Kapinyne yra nedegintų mirusiųjų kapai su II – III a. būdingomis įkapėmis. Daug kapų suardyta ir sunaikinta seniau ariant, kasant čia žvyrą, o vėlai statant pastatus ir dirbant įvairius žemės judinimo darbus.

Kapinyno teritorija 98,22 arai.

Kapinynas (valstybės saugoma kultūros vertybė: unikalus kodas – 30304; senas registro kodas – A1875).

Kulų kapinių koplyčia.

Kapinių viduryje stovėjo didelė, medinė ir labai sena Švč. Mergelės Marijos koplyčia. Statybos metai nežinomi. Joje buvo altorius su Švč. Marijos paveikslu, šonuose irgi paveikslai ir kryžius. Minėtoji koplyčia turėjo gerus vargonus. Pirmojo pasaulinio karo metu vokiečiai norėjo juos išvežti, tačiau kunigas P. Žadeikis juos išsaugojo. Joje buvo klausykla, turėjo du varpus, vienas jų buvęs didelis. Pirmojo pasaulinio karo metu didįjį varpą norėję atimti vokiečiai. Kunigas P. Žadeikis tą varpą pakasęs į žemę tos koplyčios viduryje. Senieji žmonės tvirtina, kad ir dabar tas varpas ten tebesąs pakastas, nes, nugriovus koplyčią, toje vietoje nebuvę leidžiama žmonių laidoti. Antrojo pasaulinio karo metu jaunuoliai taip pat koplyčioje slapstėsi nuo Reicho tarnybos. Tuomet netoliese gyvenanti Jurevičienė juos ten įleisdavo ir išleisdavo, užrakindama duris, nes ten slapstėsi ir jos sūnus Juozapas, kuris buvęs geras muzikantas ir nakties metu dažnai grodavęs vargonais. Kartą ėjęs kapų linkme žmogelis, be galo išsigandęs ir be kvapo parbėgęs į kaimą su siaubinga žinia, jog mirusieji griežia vargonais. Daugelis bijoję nakties metu artintis prie kapinių. Į Lietuvą sugrįžus sovietų valdžiai, koplyčios vidus buvo apiplėštas, išimti vargonai bei kitos vertybės ir pati koplyčia sunaikinta-sudeginta.

Menotyrininkų nuomone ji buvusi efektinga, rafinuotų formų, dvibokštės kompozicijos neogotikinė koplytėlė. Stiliui būdingo grakštumo statiniui suteikė vertikalios proporcijos, veržlumo įspūdį ir dinamišką siluetą aukšti bokšteliai ir prie jų prigludusios liaunos smailiukės. Neogotikos įtaką liudijo ne pagrindinio fasado kompozicija, bet ir jo apdailoje panaudoti arkučių motyvai, pasikartojantys langų ir nišų formuose, bokštelių platumų reljefuose. Koplytėlės durys papuoštos masverką menančiu ornamentu.

Apuolės kapinynas.

Apuolės kapinynas (valstybės saugomas kultūros paminklas: unikalus kodas – 3235; senas registro kodas – A469P, senas kultūros paminklų sąrašo Nr. AR955) – kapinynas centrinėje Skuodo rajono teritorijos dalyje, Apuolėje (Aleksandrijos seniūnija), 0,2 km į šiaurės vakarus nuo Apuolės piliakalnio, Luobos dešiniajame krante. Teritorijos plotas – 2,4 ha.

1972 m. paskelbtas respublikinės reikšmės archeologijos paminklu (AR955), 1992 m. registruotas Lietuvos Respublikos kultūros vertybių registre, 1997 m. įrašytas į registro archeologinių vietų sąrašą (A469), 1998 m. paskelbtas Lietuvos Respublikos kultūros paminklu (A469P), 2005 m. pripažintas valstybės saugomu kultūros paminklu.

Datuojamas II – XIII a. 2009 m. kapinyną nusiaubė „juodieji archeologai“.

Kapinyne ištirtas 172,3 m² plotas, aptikta griautinių ir 21 degintinis X – XII a. kapas, rasta žalvarinių antkaklių, juostinių ir storagalių apyrankių, pasaginių segių, smeigtukų, svarelių, žalvario ir mėlyno stiklo karolių, geležinių peilių, kirvių, kalavijų bei jų nuolaužų, lipdytos keramikos, surinkta pavienių II – IV a. dirbinių.

Radinius saugo Vytauto Didžiojo karo muziejus, Stokholmo istorijos muziejus, Lietuvos nacionalinis muziejus ir Skuodo muziejus.

Klaišių kapinynas.

Kapinynas (valstybės saugoma kultūros vertybė: unikalus kodas – 3239; senas registro kodas – A472, senas kultūros paminklų sąrašo Nr. AR959) - 2,06 km. į šiaurės rytus nuo Aleksandrijos k. kapinių, 1,6 km. į vakarus nuo Kivilių piliakalnio. 100 m į pietus pietryčius nuo Apšės upės kairiojo kranto, į rytus ir pietus nuo senosios Klaišių k. žvyrduobės. Senkapis užima apie 110 x 50 plotą.

Laidoti sudeginti mirusieji. 1982 – 1983 m. surasta 18 degintinių kapų, 150 radinų bei 100 jų fragmentų. Rasta geležinių ietigalių, pentinių plačiaašmenių kirvių, žalvarinių diržų, apsiaustų, geriamųjų ragų apkalų, pasaginių segių, įvijinių žiedų, apyrankių, ankaklių. Radiniai saugomi Kauno Valstybiniame istorijos muziejuje, Kretingos kraštotyros muziejuje ir Vilnius istorijos ir etnografijos muziejuje. Kapinynas datuojamas IX–XII a. Radiniai būdingi kuršių materialinei kultūrai.

Kapinynas įrengtas aukštumoje, kurios vakarinė dalis nukasta eksploatuojant žvyro karjerą, o šiaurinė dalis perkasta Antrojo pasaulinio karo įtvirtinimų. Teritorija pailga šiaurės rytų - pietvakarių kryptimi, 175 m ilgio, 92 m pločio. Vakarinė, šiaurinė ir pietvakarinė dalys apaugusios mišku, o likusi – dirvonuoja. Pietrytinėje dalyje stovi akmuo, kurio šoninėse plokštumose iškalti kuršių papuošalų siluetai, o priekyje – žemaitiškas ornamentuotas kryžius ir anotacinis užrašas: „-DEGSNĖ- / TRUIKINŲ / SENKAPIAI / IX-XII a. / PLOTAS 3 ha“. Teritorijos plotas – 1,32 ha.

Kapinynas yra ties Klaišių ir Truikinų kaimų žemių riba, todėl dar vadinamas Truikinų senkapiais, kapinynu. XVI–XX a. pr. čia plytėjo Degsne vadinamos bendro naudojimo Truikinų ir Klaišių kaimų ganyklos. Pirmojo pasaulinio karo metais Klaišių kaimo gyventojams pradėjus kasti iš kalvos žvyrą ir smėlį, buvo aptikta geležinių ietigalių, kirvių, pjautuvų, žalvarinių grandinėlių,segių ir kt. senienų. Vakarinė kapinyno dalis nukasta XX a. II pusėje eksploatuojant karjerą. 1985 m. iš kapinyno į privačią kolekciją pateko žalvarinė apyrankė siaurėjančiais galais.1972 m. kapinynas paskelbtas respublikinės reikšmės archeologijos paminklu (AR959), 1997 m. įrašytas į Lietuvos Respublikos kultūros vertybių registro archeologinių vietų sąrašą, 2005 m. pripažintas valstybės saugoma kultūros vertybe.

2009 m. Aleksandrijos bendruomenės ir Virginijaus Mitkaus iniciatyva pastatytas paminklinis - anotacinis akmuo.

Žemytės kapinynas.

Žemytės kapinynas yra vakarinėje Skuodo rajono teritorijos dalyje, Žemytėje (Lenkimų seniūnijoje), 45 m pietryčius nuo kelio Kretinga - Skuodas, miške. Teritorijos plotas – 1,4 ha.

Kapinynas datuojamas IX - XIII a. Jo teritorijoje XX a. I pusėje buvo kasamos duobės bulviarūsiams, stovėjo sodyba, kurią nugriovus vietovė užsodinta mišku. Vykdant žemės judinimo darbus buvo randama įvairių archeologinių dirbinių.

2004 m. žvalgė Kultūro paveldo centras (Linas Tamulynas). Rasta žalvarinė pasaginė segė.

2005 m. įrašytas į kultūros vertybių registro archeologinių vietų sąrašą (A1878), pripažintas valstybės saugoma kultūros vertybe (unikalus kodas: 30300).

Kapinynas būdingas kuršių materialinei kultūrai.

Gintalaičių kapinynas.

Gintalaičių kapinynas - Guntino upelio dešiniojo kranto aukštumos viršuje išsiskiriančioje nedidelėje apie 50 m skersmens ir iki 0,7 m aukščio pakilumoje, kiek nulaidėjančioje P kryptimi, iš ŠR pusės ribojamoje aukštos, apylinkėse dominuojančios kalvos, iš kitų pusių – vos žemesnių laukų. Kapinynas apardytas ilgalaikių arimų, melioracijos, kitų žemė judinimo darbų metu. Maždaug 250 m į Š nuo kapinyno yra Gintalaičių kaimo senosios kapinės.

Kapinyne yra griautinai ir degintinai žmonių kapai su įkapėmis ar be jų. Pagal turimus duomenis kapinynas dotuojamas VIII – XIII a.

Gintalaičių kapinynas užregistruotas Lietuvos kultūros vertybių registre 2016 metų gruodžio 13 dieną. Unikalus objekto numeris: 40478. Statusas: registrinis.

Geldėnų kapinynas.

Geldėnų kapinynas – PV Geldėnų kaimo dalyje, prie pat šiaurinės Kruopių kaimo ribos, nutolęs apie 500 m į V nuo nedidelio Katupio upelio tvenkinio, esančio greta Geldėnų k. Kaimynų gatvės. Tai pailga, apie 150x50 dydžio slėnio šlaite esanti kalva, nusitęsusi ŠR – PV kryptimi. Šr, R ir PER jos dalis remiasi į mišku apaugusį durpyną ir kalvyną, vad. Katmilžino velėnduobėmis. Š, ŠV ir V kalvos šlaitai yra apie 5 – 6 m aukščio, R, PER ir P šlaitai apie 1-2 m aukščio. Objektas lengviausiai pasiekiamas važiuojant kaimynų gatve, pasukus į lauko keliuką esantį priešingoje kelio pusėje nuo Katupio tvenkinuko, juo paėjus ar pavažiavus 600 m į V ir apie 200 m į P.

Archeologinių žvalgymų metu aptikti 58 archeologiniai radiniai: įmoviniai ietgaliai, įmovinis kirvis, pasaginė sagė platėjančiais galais, įvijinis žiedas, geriamojo rago apkausto dalis, tuščiavidurės apyrankės ir t. t. Dirbiniai slūgsojo žemės paviršiuje. Archeologiniai radiniai rodo, kad Geldėnuose yra kuršių genties kapinynas, kuriame mirusieji buvo laidojami sudeginti ir nedeginti. Pagal turimus duomenis kapinynas dotuojamas VIII – XII a.

Geldėnų kapinynas užregistruotas Lietuvos kultūros vertybių registre 2015 metų vasario 25 dieną. Unikalus objekto numeris: 38320. Statusas: registrinis.

Puodkalių kapinynas.

Puodkalių kapinynas (registrinis kultūros paveldo objektas: unikalus kodas - 16223; senas kultūros paminklų sąrašo Nr. AV 2054) – kapinynas šiaurės vakarinėje Skuodo rajono savivaldybės teritorijos dalyje, Puodkaliuose (Skuodo seniūnija). Kapinynas yra 1,46 km. į vakarus nuo kelio Plungė – Skuodas, 650 m. į vakarus nuo Puodkalių piliakalnio. Puodkalių tvenkinys pietrytiniame kranto pusiasalyje.

Kapinyne laidoti sudeginti mirusieji. Iš buldozeriais suardytų kapų surinkti lipdytos ir žiestos keramikos šukių, geležinių, žalvarinių ir kitų dirbinių apsilydę fragmentai. Kapinynas buvo įrengtas iki 7 m aukščio aukštumos kyšulyje, įsiterpusiame į Erlos upės slėnį. Pastačius užtvanką (1976 m.), pakilęs vanduo užliejo 2/3 kapinyno, pakeitė vietovės išvaizdą, likusi neužlieta kapinyno dalis atsidūrė drėgnoje vietoje, užaugo krūmai ir nendrės. Neužlieta kapinyno dalis randasi tvenkinio pusiasalio šiaurinėje dalyje.

Kapinynas 1975 m., surado J. Jablonskis. Atsitiktinai surasti dirbiniai saugomi Kultūros paveldo centre Vilniuje, bei Kretingos muziejuje.

Iš kapinyno į Daukšių aštuonmetę mokyklą buvo patekę 10 geležinių dirbinių (ietigalis trikampe plunksna, pentinis plačiaašmenis kirvis, skiltuvas atriestais galais, peiliukas, pjautuvo smaigalys, skustuvo rankenėlė, kovos peilio makščių grandinėlė) ir 11 jų fragmentų, 10 žalvarinių dirbinių (pasaginė segė tordiruotu lankeliu ir aštuonkampėmis galvutėmis, pasaginė segė cilindriniais galais, geriamojo rago apkalas, 3 įvijiniai žiedai išplatinta priekine dalimi, 2 juostinės apyrankės) ir 66 jų fragmentai, 49 lipdytos lygios ir nežymiai brūkšniuotos ir 1 žiestos keramikos šukė. Dalis lipdytos keramikos šukių puošta horizontaliomis tiesiomis ir banguotomis linijomis. 1987 m. radiniai perduoti Mokslinės metodinės kultūros paminklų apsaugos tarybos archeologinei ekspedicijai.

Rumšaičių kapinynas, vad. Švedkapiais.

Kapinynas yra kairiajame Pragulbos upelio krante, 450 m į šiaurės rytus nuo kelio Telšiai – Skuodas. Senkapis apima 33x15 m dydžio plotą. Rytinis šlaitas prieina prie upelio ir yra aplinkiniais laukais. Rasta ginklų, sagčių, odinių diržų, žalvarinių žiedų, monetų. Apie 75 % senkapio teritorijos iš pietų pusės nukasta 3 m gyliu ir nuvežta. Pietrytinė senkapio dalis iškasinėta bulviarūsiais. Rytinė pusėje auga 2 eglės. Pasakojama, kad čia palaidoti švedai, kuriuos užpuolė ir išžudė žemaičiai.

Rumšaičių kapinynas, vad. Švedkapiais (u.k. 3996) 1992-10-29 dieną suteiktas registrinio objekto statusas.

Laumių kapinynas, vad. Apušrotu.

Laumių kapinynas yra 300 m į rytus nuo Laumių ežero, 950 m į vakarus nuo kelio Barstyčiai – Ylakiai.

Kapinynas apima apie 30 x 18 m dydžio plotą. XX a. pradžioje, kasant žvyrą, rasta įvairių geležinių bei žalvarinių dirbinių, molinių puodų bei jų šukių, gintarinių papuošalų, monetų. Mirusieji laidoti 40 – 120 cm gylyje.

Kapinynas apaugęs medžiais ir krūmais, išraustas lapių. XX a. pradžioje, kasant žvyrą, nukasta dalis senkapio ribos.

Laumių kapinynas, vad. Apušrotu (u.k. 3959) 1992-10-29 dieną yra suteiktas registrinio objekto statusas.

Margininkų kaimo senosios kapinės, vad. Maro kapeliais.

Margininkų kaimo senosios kapinės – neveikiančios kapinės vakariniame Skuodo rajono savivaldybės teritorijos pakraštyje, Margininkų kaime (Lenkimų seniūnijoje), 70 m į šiaurės vakarus nuo pagrindinės kaimo gatvės,Graumenalio upelio dešiniajame krante.

Kapinių kalvelės viduryje stovi betoninė, keturkampio plano, 75 x 75 x 72 cm dydžio koplytėlė, pastatyta ant 95 x 83 cm dydžio ir 35 cm aukščio cokolio. Koplytėlė apkerpėjusi ir apsamanojusi, viena iš kolonų suskilusi, jos viduje yra medinė, nežinomo dievdirbio, klūpančios nežinomos šventosios skulptūra (su nulaužtomis rankomis). Kapinių kalvelės P dalyje stovi lietas metalinis kryžius su ornamentuotais galais (maždaug 1,4 m aukščio ir 0,6 m pločio).

Kapinių teritorijos žemės paviršius nelygus. Laidojimo žymių nesimato. Kapinės apaugusios drebulėmis, eglėmis, krūmais, o rytiniame ir šiauriniame pakraščiuose auga šimtametės pušys.

Kapinės veikė XVI - XIX a., jose buvo laidojami Margininkų kaimo gyventojai. Pasakojama, kad seniau praeivius prie kapinių baidydavę, klaidžiojo ugnies liepsnelės.

Margininkų kaimo senosios kapinės, vad. Maro kapeliais, įrašytos į Lietuvos Respublikos nekilnojamųjų kultūros vertybių registro registrinių vietinio objektų sąrašą, unikalus kodas 6404, kuriam taikomi visi paveldosaugos reikalavimai.