I. Navidansko parkas

Skuodo rajone, Kalnėnų kaime, rasite ypatingą vietą – privatų, net 57 hektarų plotą užimantį Izidoriaus Navidansko parką. Tai vienas pirmųjų botanikos parkų Lietuvoje, kurio gyvavimo istorija neatsiejama nuo paties įkūrėjo itin atkaklios asmenybės.

1909 m. didelėje šeimoje gimė Izidorius Navidanskas, kuris dar 1928 m. paslapčia nuo tėvų pasodino pirmuosius medžius – keturis beržus, kaštoną, liepaites bei tujas. Tėvas tuomet pyko ir nesuprato tokio sūnaus užsiėmimo, juk šie medeliai neduoda jokio derliaus, skirtingai nei kriaušės ar obelys. Mirus tėvui, Izidorius tvirtai tęsė pradėtą darbą – iškasė tvenkinį ir toliau plėtė parką. Siekdamas jį praturtinti, 1937 m. jis išvyko į Klaipėdą, kur užsidirbo 1000 litų ir už juos įsigijo medelių iš Čekijos, Danijos bei Vokietijos. Gamtos stichijos ne kartą pakoregavo I. Navidansko planus: 1940 m. dėl atšiaurios žiemos iššalo beveik visi sodinukai, o 1956 m. pasikartojęs šaltis pasiglemžė dar apie 40 rūšių augalų. Bet ir tada atkaklus parko kūrėjas nenuleido rankų – toliau daigino sėklas, skiepijo ir veisė naujus augalus.

1949 m. parkas atiteko „Pabaltijo“ kolūkiui, kur I. Navidanskas dirbo sodininku – tuomet iškasti trys tvenkiniai ir nusidriekė medžių alėjos. 1958 m. parkas paskelbtas valstybės saugomu paminklu, o 1965 m. jį perdavus Gamtos apsaugos komitetui buvo pervadintas Žemaičių botanikos parku. Tuomet parko vedėju paskirtas I. Navidanskas čia dirbo kartu su sūnumi Rapolu, kuris šiandien yra šio parko savininkas. 1986 m. parkas paskelbtas respublikinės reikšmės gamtos paminklu.

Šiandien parko augalija – tikras gamtos lobynas, stebinantis 34 vietinių rūšių medžių bei krūmų įvairove: čia šlama ąžuolai, ievos, uosiai, drebulės, savo grožiu džiugina trapieji rutulinės formos gluosniai, aikštelėje kerojantys skroblai bei rudenį vitaminingomis uogomis pasipuošę raugerškiai. Ypatingą vertę kuria 95 rūšių ir formų introducentai. Lankytojus maloniai džiugina išraiškingi spygliuočiai – kaukaziniai, europiniai, pilkieji bei sibiriniai kėniai, o taip pat pilkaspyglės ir žaliaspyglės pocūgės. Nemenka ir čia augančių ąžuolų šeima, kurioje aptinkami šiauriniai, pelkiniai bei paprastieji – svyruoklinės ir glaustašakės formos – ąžuolai. Dėmesį traukia žėrinti kvapiųjų beržų lapija ir žiemą šarmuotas šakas nuleidę svyruoklinės formos karpotieji beržai. Savo grožiu taip pat išsiskiria purpuriniai, svyruokliniai ir svyruokliniai karpytlapiai bukai.

Tarp parko botaninių įdomybių lankytojus ypač stebina reta paprastoji svyruoklinės formos drebulė bei didingas valgomasis kaštainis. Šis gamtos galiūnas gali išaugti iki 30–40 metrų aukščio ir gyvuoti kelis šimtus metų, o pavienais atvejais – sulaukti ir iki 1-2 tūkstančių metų. Savaime šie medžiai paplitę Vakarų Užkaukazės kalnuose (300–700 metrų aukštyje, o kartais ir dar aukščiau), o gana sėkmingai auginami ir Ukrainoje. Anksčiau šalies parkuose augę kaštainiai dėl itin šaltų ir atšiaurių lietuviškų žiemų dažnai išnykdavo, o istorijoje ilgą laiką buvo žinomas vos vienintelis atvejis, kuomet kelis vaisius 1958 metais pavyko sunokinti Kauno botanikos sode. Šiandien, keičiantis klimatui ir tobulėjant sodininkystei, šiuo retu medžiu ir jo auginimu pradeda domėtis ir drąsesni Lietuvos augalų entuziastai. Šį įspūdingą medį pažinsite iš ilgų, standžių lapų bei gvildų, paslepiančių po tris ar septynis skanius, į riešutus panašius vaisius. Įdomu tai, jog paties kaštainio žiedai ir gvildai yra tinkami juodų bei rudų dažų gamybai.

Parko grožį kuria ir išraiškingi klevai – paprastieji raudonlapiai, o rudenį iš jų ypač patrauklūs tampa totoriniai bei sidabriniai. Čia taip pat pasodinti stambiavaisiai riešutai, išsiskiriantys kiaušiniškais vaisiais su rausvais apvalkalais, kurie natūraliai paplitę Mažojoje Azijoje ir Balkanuose. Iš tolimųjų Alpių kalnų čia atkeliavo ir alpinis pupmedis, kurio žiedai yra kiek mažesni nei jo giminaičio darželinio pupmedžio. Lankytojus džiugina ir gausūs krūmai: lanksvos, sedulos, hortenzijos, serbentai, jazminai bei erškėčiai. 

Šiandien jaukiame parke tyvuliuoja net septyni tvenkiniai, kuriuose plaukioja paukščiai ir veisiasi žuvys. Čia taip pat čiurlena Spigino upelis, įtekantis į pietinį tvenkinį. Lankytojų patogumui prie vandens įkurtos jaukios poilsiavietės, laužavietės, siūlomos komercinės žvejybos paslaugos, o norintiems praleisti daugiau laiko gamtoje suteikiama galimybė įsikurti su nakvyne palapinėse. Svečių taip pat laukia ramiam poros ar šeimos poilsiui skirtas namelis „Eglių pasaka“.

Režisieriaus Rimanto Juodvalkio filmą apie Žemaitijos botanikos sodo įkūrėją Izidorių Navidanską (LRT Aukso fondas) galite rasti čia